Socialinis dialogas – terminas, kuris dažnai skamba straipsniuose ar pasisakymuose, tačiau ne visada susimąstome, kad plačiąja prasme šis dialogas yra svarbi sąlyga, leidžianti užtikrinti pusiausvyrą tarp skirtingų visuomenės grupių interesų, ir, kaip visuomeninis reiškinys, yra glaudžiai susijęs su socialiniu teisingumu bei pilietiniu aktyvumu. O tai ypač svarbu pasaulį krečiant įvairioms krizėms.

Viena iš socialinio dialogo priemonių yra Lietuvos Respublikos trišalė taryba – tai socialinių partnerių (darbuotojų, darbdavių ir vyriausybės atstovų) susitarimu iš vienodo skaičiaus lygiateisių narių sudaryta institucija. Taryba Seimui ir Vyriausybei pataria socialinės, ekonominės ir darbo politikos klausimais. Šiai institucijai rotacijos būdu kas pusmetį vadovauja visų trijų partnerių atstovai. Neseniai Trišalės tarybos pirmininke buvo paskirta Lietuvos pramonės profesinių sąjungų federacijos vadovė Dalia Jakutavičė. Jos prašėme pasidalinti mintimis apie prasmingą veiklą atstovaujant darbuotojams.

Dalia, kokia buvo kelio profesinėse sąjungose pradžia?

Į profesinę sąjungą atėjau prieš 20 metų, kai su mano tuometinės darbovietės profesinės sąjungos pirmininku įsikalbėjome apie įmonėje egzistuojančias problemas: jų po ekonominės krizės, praūžusios 1998 metais, tikrai buvo, ir gana rimtų. Po to susitikome dar kartą - jis supažindino su profesinės sąjungos veikla, papasakojo, kas tai yra.

Buvau jauna, deganti entuziazmu ir noru veikti ne tik savo naudai. Tad po truputį įsitraukiau į veiklą, pradėjau suprasti profesinių sąjungų veikimo principus, ir man patiko. Tai patinka iki šiol. 

Per tuos dvidešimt metų daug ko išmokau, visada buvau smalsi ir labai norėjau padėti sau ir kitiems, geriau suprasti ir keisti mus supančią tvarką, egzistuojančią darbo pasaulyje. Aš vis dar tikiu, kad suvieniję savo jėgas, žinias ir darbą mes galime stipriai pakeisti aplinką geresne linkme. 

Tai labai įtrauki, dinamiška ir sakyčiau daug kūrybiškumo reikalaujanti veikla. Sunku būtų vėl pradėti dirbti tik vykdytoju ( paprastu darbuotoju), kai negali nieko pakeisti ar patobulinti savo darbe, tampi tarsi robotu vykdančiu komandas „padaryk tą, nedaryk to“...

Veikla profesinėje sąjungoje mano mąstymą pakeitė negrįžtamai. Žinot, mes, profsąjungiečiai, ir juokais, ir rimtai tarpusavyje kalbame, kad jeigu jau vienaip ar kitaip įsitraukei į profesinių sąjungų veiklą, tai širdyje „sergi“ visą likusį gyvenimą. Tai užkrečiama labiau nei koronavirusas (juokiasi). Bet šis užkratas pozityvus, ir saugotis nuo jo nereikia – kuo daugiau darbuotojų šiuo „virusu“ užsikrės, tuo didesnę žodžio ir veikimo galią jie turės, pavyzdžiui, derantis dėl papildomų garantijų kolektyvinėse sutartyse.

Šiandien esu Lietuvos pramonės profesinių sąjungų federacijos vadovė, Darbo santykių komisijos narė, Darbo ginčų komisijos narė, AB Energijos skirstymo operatorius stebėtojų tarybos narė, LR trišalės tarybos narė, Kauno miesto Trišalės tarybos narė, Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos valdybos ir tarybos narė. Veiklos daug, ir ji reikalauja universalių žinių, tad reikia nuolat tobulėti, semtis žinių.

Paprastai įsilieję į naują veiklą mokomės iš aplinkinių, didesnę patirtį turinčių žmonių, o kai kurie mums tampa tikrais autoritetais. Būtų įdomu išgirsti, kas Jums buvo tie žmonės, padėję  patikėti profesinių sąjungų nauda. 

Savo gyvenimo kelyje sutikau daug gerų ir įdomių žmonių, iš kurių mokiausi įvairiausių dalykų. Daugiausiai išmokau ne iš vadovėlių, o stebėdama žmones, jų elgesį ir procesus vykstančius aplink juos ir mane.

Dirbdama savo darbą sutinku unikalių žmonių: tenka bendrauti su darbuotojais, vadovais, mokslininkais, valdininkais, teisininkais, seimo nariais, prezidentais, ir ne tik Lietuvoje. Mokymasis iš jų patirčių yra vienas iš motyvų, padedančių mano darbe.

Man autoritetas yra atviras, sąžiningas, turintis savo vertybes ir pricipus žmogus, kuriam ne vis vien kokioje aplinkoje gyvename ir kokią šalį paliksime ateities kartai.

Nors didelė dalis darbuotojų jau tiki solidarumo galia, tačiau šiandien vis dar pasigirsta nuomonių, kad profesinės sąjungos – atgyvenęs darinys, praradęs aktualumą. Ką pasakytumėte tokiems skeptikams, arba abejojantiems, ar vienytis į profesinę sąjungą?

Man patinka, kad profesinės sąjungos turi aiškią struktūrą - nuo įmonės iki pasaulinio lygio junginio, turi aiškiai deleguotas funkcijas ir pavydėtiną solidarumo jausmą. Kad ir kokioje pasaulio vietoje būtum,  profesinėje sąjungoje būsi sutiktas kaip savas.

Šis judėjimas, skaičiuojantis jau ne vieną šimtą metų, nepraranda savo aktualumo ir šiandien. Jis visame pasaulyje jungia milijonus darbuotojų, turinčių platesnį žvilgsnį ir norinčių keisti situaciją geresne kryptimi. Juk darbingo amžiaus žmonės sudaro didžiausią mūsų visuomenės dalį, tad jeigu gerėja darbuotojų padėtis, geriau tampa ir kitoms visuomenės grupėms.

Norėčiau atkreipti dėmesį, kad profesinių sąjungų judėjime dirba daug ekspertinių žinių turinčių, kvalifikuotų žmonių, nes mėgėjiškas lygis verčia profesines sąjungas stagnuoti.

Darbo pasaulis stipriai keičiasi: skaitmenizacija ir technologinė pramonės revoliucija, globalizacija, naujos užimtumo formos verčia mąstyti greitai ir racionaliai. Mūsų judėjime, kaip ir versle - jei nesugebi prisitaikyti prie kintančios situacijos, iškrenti iš žaidimo, tampi vakar dienos žaidėju, kuris jau neįdomus, nes neturi naujų idėjų kaip reaguoti į iškylančius iššūkius. Todėl vienos organizacijos išnyksta, kitos susikuria: kaita yra neišvengiama proceso dalis.

Per šį darbo profesinėse sąjungose laikotarpį teko iš labai arti stebėti, kaip darbuotojų solidarumas duoda akivaizdų rezultatą, ar pačiai tame procese dalyvauti. Pavyzdžiui, prieš porą metų padėjome kolektyvui be teismo sugrąžinti neteisingai apskaičiuotą darbo užmokestį - milijoną eurų. Panašiais momentais, kai pavyksta apginti darbuotojų teises, aplanko nuostabus jausmas: supranti, kad profesinės sąjungos  pastangos nenuėjo veltui. Dabar labai madinga jaunimui pasakoti, kad jie gali ir patys savarankiškai apginti savo teises, bet iš patirties galiu pasakyti, kad vienam tai padaryti -  misija neįmanoma.

Kalbant apie pokyčius nacionaliniu lygmeniu, pavyzdžiui, poreikį keisti įstatymų nuostatas, nėra taip paprasta, kaip gali atrodyti iš šalies. Šis procesas reikalauja daugelio žmonių įsitraukimo ir susitelkimo, taigi, ir darbuotojų vienybės.

Papasakokite plačiau apie veiklą Trišalėje taryboje.

Mano kelias į trišalę tarybą prasidėjo nuo Darbo santykių komisijos ir Darbo kodekso pataisų darbo grupės, jose dirbu jau keletą metų.

Trišalė Taryba yra pavyzdys, kaip turi veikti trys šalys, kad susitartų. Ši Taryba jau turi autoritetą, todėl dabartinių narių užduotis - kelti susitarimų kultūrą į dar aukštesnį lygį ir rodyti pavyzdį kitiems, kad vienintelis teisingas kelias yra ne kova už būvį, o susitarimai. Juk darbo pasaulyje visos šalys dalyvauja tam, kad uždirbtų: darbuotojas - darbo užmokestį, verslo savininkas - pelną. Norimo rezultato abi pusės gali pasiekti tik susitardamos, kokiomis priimtinomis sąlygomis veiks abi kartu. Valstybės vaidmuo šiame “žaidime” yra užtikrinti pusiausvyra, kad viena iš šalių netaptų dominuojančia.

Artimiausią pusmetį  Trišalėje Taryboje laukia Darbo kodekso pakeitimų svarstymai, skurdo mažinimo, įtraukios darbo rinkos, ekonomikos atsigavimo po viruso sukeltų padarinių priemonių  aptarimas, klausimai susiję su minimalia mėnesine alga. Taip pat neišvengiamai turėsime kalbėti apie socialinio dialogo produkto - kolektyvinių sutarčių - aprėpties didinimo galimybes, ir dar daugelį aktualių darbuotojams ir darbdaviams klausimų.

 

Šaltinis: lpsk.lt