2013 m. balandžio 26 d.
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta teisė į saugias ir sveikas darbo sąlygas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, plėtodamas doktriną, šią teisę išaiškino ne tik kaip žmogaus teisę, bet ir kaip valstybės pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų sudarytos teisinės prielaidos įgyvendinti šią teisę. Kaip pažymėjo Lietuvos Respublikos Konstutuinis Teismas, tai darydama, valstybė kartu privalo nustatyti ir veiksmingus šios konstitucinės teisės įgyvendinimo kontrolės mechanizmus. Deja, valstybės pasirinktas reguliavimo mechanizmas – profesinės rizikos nustatymo atidavimas privačiam verslui ir nepalikimas net nominalios kontrolės valstybei, pavojingomis sąlygomis dirbančius žmones paliko be jokios realios juridinės apsaugos, o šią problemą paliko aiškintis darbuotojams su darbdaviais teismuose.
Pusiau rimtai, pusiau juokais mėgstama sakyti, kad “tas, kas turi pinigų, tas ir teisus”. Tačiau įprasta, kad šis posakis gyvuoja komercinėje teisėje, kur susiduria stambūs verslininkai, galintys samdyti brangiai kainuojančius advokatus, ir tas, kuris išgali pasisamdyti geresnę kvalifikaciją turinčius advokatus, iš esmės gali tikėtis, jog jo pozicija bus apginta geriau. Tačiau baugina tai, jog esame priversti stebėti, kad šis posakis puikiai tinka ne tik komercinėje teisėje, tačiau ir darbo teisėje, kurioje susiduria visiškai nelygiaverčiai oponentai – darbdavys ir darbuotojas. Koks bebūtų darbdavys, jis jau turi administracinius resursus, samdo teisininkus, advokatus ir gali puikiai pasirūpinti teisine savo interesų apsauga, o darbuotojas neretai yra ne tik finansiškai bejėgis, bet net nežino savo teisių. Kartais šią nelygybę pavyksta bent kiek sumažinti veiksmingų profesinių sąjungų pagalba, tačiau tai šių dienų Lietuvos darbo teisėje yra labiau išimtis, nei taisyklė.
Darbuotojo ir darbdavio teisinės padėties stabilizavimui užtikrinti darbo teisė grindžiama įstatyme įtvirtintu principu – valstybė padeda asmenims, įgyvendinant teisę į darbą (Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 2 straipsnio 1 dalies 3 punktas), taigi kiekvienas darbuotojas turi pagrįstą teisę tikėtis, kad įgyvendinant konstitucinę teisę į darbą – “Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą” (Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 48 straipsnio 1 dalis), tačiau, kaip parodė praktika, įvykdžius darbo teisės modernizavimą, Lietuvos Respublikos Seimui patvirtinus naują Darbo kodeksą (priimtas 2002-06-04, įsigaliojo 2003-01-01), darbuotojų teisių apsauga buvo sumenkinta, o valstybė, sąmoningai ar netyčia, saugių ir sveikų darbo sąlygų sukūrimo kontrolę perleido privačioms įmonėms, taip visiškai nusišalindama nuo savo konstitucinės pareigos užtikrinti darbuotojo konstitucinę tesę į “saugias ir sveikas darbo sąlygas”.
Šio straipsnio pagrindinis tyrimo objektas – konstitucinės teisės į saugias ir sveikas darbo sąlygas įgyvendinimo problema. O būtent tai, kad ši svarbi žmogaus teisė faktiškai yra neįgyvendinama. Ši tema yra analizuojama remiantis ne tik teorine teisės aktų ir doktrinos analize, bet ir praktika – civilinėmis bylomis, kuriose analizuojamas profesinės rizikos vertinimas, apmokėjimas už darbą, kuris dirbamas nukrypstant nuo normalių darbo sąlygų. Šiame straipsnyje išvados daromos remiantis civilinių bylų, kuriose pagal darbuotojų ieškinius atsakovais buvo Valstybinė teismo psichiatrijos tarnyba Utenos ekspertinis skyrius (ieškovai – 19 darbuotojų, reikalavimas – dėl apmokėjimo už darbą nukrypstant nuo normalių darbo sąlygų); Rokiškio psichiatrijos ligoninė (ieškinį pateikė 50 ieškovų, reikalavimas – dėl apmokėjimo už darbą nukrypstant nuo normalių darbo sąlygų), Rokiškio psichiatrijos ligoninė (ieškovas – profesinė sąjunga, reikalaujanti panaikinti profesinės rizikos Psichosocialinių rizikos veiksnių vertinimo korteles).
Ši problema yra aktuali ne tik dėl nagrinėjamos temos – konstitucinės žmogaus teisės svarbumo, tačiau ir todėl, kad 2011 m. balandžio 4 d. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui priėmus nutartį ir tenkinus darbuotojų įeškinį, kuriuo prašoma priteisti priedą už darbą nukrypstant nuo normalių darbo sąlygų (DK 192 straipsnis), nors raštiškai dėl tokio priedo nebuvo susitarta, paskatino visus Lietuvos Respublikos psichiatrijos įstaigose dirbančius darbutojus (kadangi sprendimas priimtas atitinkamoje srityje) pradėti savo teisių gynimą, ir šis procesas yra pastebimai suaktyvėjęs. Kai kurios įstaigos, pavyzdžiui, Klaipėdos psichiatrijos ligoninė laukia vykstančių teismo procesų pabaigos, kad atitinkamai sureguliuotų susiklosčiusią padėtį. Apmaudu, tačiau valstybė, privalanti užtikrinti teisę į saugias ir sveikas darbo sąlygas, laikosi nuošaly.
Į šias aktualijas, deja, nebuvo atsižvelgta ir priimant naujus profesinės rizikos vertinimo nuostatus, kurie buvo priimti 2012 spalio 25 dieną Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu, kuris įsigaliojo 2012 m. lapkričio 1 dieną. Nors naujuosiuose nuostatuose įtvirtintas profesinės rizikos vertinimas atliekamas naudojant daug išsamesnius kriterijus, tačiau tai tik fasadinis pakeitimas, už fasado lieka ta pati esmė – profesinę riziką vertina pats darbdavys, kurio įmonėje ir vertinama rizika, bei jo samdomos privačios rizikos vertinimo bendrovės, kurių interesas objektyviai atspindėti padėtį ir užtikrinti žmogaus teisę į sveikas ir saugias sąlygas yra aiškiai nusveriamas intereso vykdyti pelningą komercinę veiklą.
Taigi tokiomis sąlygomis, kai profesinę riziką leista vertinti patiems darbdaviams, o valstybei nusišalinus nuo efektyvios kontrolės, darbuotojus palikus vienus kovoti dėl savo saugių ir sveikų darbo sąlygų, praktiškai neįmanoma tikėtis realaus konstitucinės žmogaus teisės į saugias ir sveikas darbo sąlygas įgyvendinimo.

Pavojingus darbus dirbančių darbuotojų garantijos iki 2000-10-16.

Iki 2000-10-16 galiojusio Lietuvos Respublikos žmonių saugos darbe įstatymo (toliau – Žmonių saugos darbe įstatymas) 69 straipsnio 6 dalies redakcija, kuri galiojo nuo pat įstatymo priėmimo 1993-10-07, numatė, jog už pavojingą darbą numatomas priedas: “Už darbą  pavojingomis sąlygomis (dirbant pavojingus darbus) mokama ne  mažiau kaip 30 procentų valstybės nustatyto minimalaus valandinio atlygio  (mėnesinės algos)  dydžio priemoka. Pavojingų darbų (gamybų) sąrašą tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė.”.
Jau 1994 m. gruodžio 14 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1251 buvo patvirtintas pavojingų darbų sąrašas, kuris atnaujintas 2002 m. rugsėjo 3 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1386 ir praktiškai nepakitęs galioja iki šiol. Šiame nutarime įsakmiai minima 35 darbų rūšys, tokios kaip, pavyzdžiui, psichikos ligonių ir sergančiųjų alkoholine, toksikologine psichoze gydymas ir priežiūra, darbas po vandeniu (naro darbai) ir k.t., tai yra tokie darbai, kurie be papildomų paaiškinimų ar tyrimų jau savo esme yra pavojingi žmogaus gyvybei ir sveikatai, net nepriklausomai kokiomis kitomis aplinkybėmis, kokią techniką naudojant jie yra dirbami.
Taigi situacija iki 2000-10-16 buvo paprasta ir aiški: jei darbas patenka į Vyriausybės nutarimu patvirtintą pavojingų darbų sąrašą, reiškia už jį yra mokamas atitinkamo dydžio priedas. Priedas nebuvo didelis (ne mažiau kaip 30 procentų valstybės nustatyto minimalaus valandinio atlygio). Dažniausiai tai būdavo 30 procentų valstybės nustatyto minimalaus valandinio atlygio. Darbuotojai, dirbdami pavojingą darbą, jautė, kad jų darbas vertinamas, o darbdavys, planuodamas darbą, taip pat realiai galėdavo vertinti savo išlaidas, tai yra aiškiai ir nedviprasmiškai suprasdavo, kad, samdydamas pavojingam darbui darbuotoją, privalės jam mokėti priedą, tarp žmonių vadintą “priedu už pavojingumą”.
Tokia situacija, viena vertus, kritikuotina, nes neatsižvelgiama į individualias darbo sąlygas, darbdavio pastangas užtikrinti darbuotojų saugumą kiekvienoje situacijoje (pavyzdžiui, dirbant tą patį darbą, vienas darbdavys aprūpina darbuotojus apsaugos priemonėmis, pagal instrukciją dirbama su porininku ir pan.), tačiau, kita vertus, iš esmės pavojingo darbo rizikingumo lygį galima tik sumažinti, visiškai pašalinti rizikos neįmanoma, todėl jau vien į pavojingų darbų sąrašą įtraukto darbo dirbimas yra pagrindas gauti papildomą finansinę paskatą, kuri iš tikrųjų yra, tiksliau  reikia sakyti – buvo, daugiau skatinamojo pobūdžio.

Europos tarybos direktyvos perkėlimas į Lietuvos teisę.

Paradoksalu, tačiau nuo 2000-10-16 Žmonių saugos darbe įstatymas buvo pakeistas, panaikinant aiškią nuostatą, jog už darbą pavojingomis sąlygomis mokamas priedas (69 straipsnio 6 dalis panaikinta), ne šiaip sau, o būtent įgyvendinant 1989 m. birželio 12 d. Tarybos direktyvą 89/391/EEB dėl priemonių darbuotojų saugai ir sveikatos apsaugai darbe gerinti nustatymo (toliau tekste – Direktyva). Tačiau užuot apsaugojus darbuotojų padėtį, Direktyva ją neadekvačiai pablogino.   
Europos direktyva numatė iš principo naują pavojingo darbo koncepciją. Tai yra sąvoka “pavojingi darbai” keičiama sąvoka “profesinė rizika”, “profesinės rizikos veiksniai”. Darbų, kurie būtų laikomi pavojingais, sąrašas nėra pateikiamas, tačiau pats darbdavys įpareigojamas ” imtis priemonių, būtinų darbuotojų saugai ir sveikatai apsaugoti, įskaitant profesinės rizikos rūšių prevenciją, informavimą bei profesinį mokymą, taip pat būtiną organizavimą ir priemones” (Direktyvos 6 straipsnio 1 dalis). Viena iš konkrečių priemonių, ką turi daryti darbdavys, Direktyvoje numatyta darbdavio pareiga “rizikos rūšių, kurių neįmanoma išvengti, įvertinimas” (Direktyvos 6 straipsnio 2 dalies b punktas). Įvesti rizikos veiksniai – cheminis, fizikinis, biologinis, ergonominis, fizinis ir psichosocialinis. Kadangi cheminis, fizikinis, biologinis, ergonominis ir fizinis veiksniai yra daugiau ar mažiau materialūs, pamatuojami ir jie praktiškai labai ženkliai nesikeitė, esmine reformos vinimi tapo sunkiai apčiuopiamas psichosocialinis rizikos veiksnys, kuris Profesinės rizikos vertinimo nuostatų 3.14 punkte apibrėžiamas taip: “psichosocialinis veiksnys – veiksnys, kuris dėl darbo sąlygų, darbo reikalavimų, darbo organizavimo, darbo turinio, įmonės darbuotojų tarpusavio ar darbdavio ir darbuotojo tarpusavio santykių sukelia darbuotojui psichinį stresą;”
Psichocialinis rizikos veiksnys turėjo būti nustatomas be išimties visiems darbams, net ir tiems, kurie iki tol buvo pripažįstami kaip pavojingi Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu. Būtent šio veiksnio pagalba turėjo būti atsakyta į klausimą, ar darbas sukelia darbuotojui stresą, ar ne, ar streso lygis yra priimtinas, ar ne. Pagal Direktyvos nuostatas rizikos identifikavimo, nustatymo ir prevencijos procesas deleguojamas išimtinai darbdaviui. Valstybei net nenumatoma jokia pareiga prižiūrėti darbdavius, ar pastarieji nepiktnaudžiauja jiems suteiktais įgalinimais. Žinoma, Vakarų Europoje, kur įmonės pačios varžosi dėl ekologiškos įmonės, socialiai atsakingos įmonės titulų, toks pareigų pasiskirstymas yra natūralus, tačiau Lietuvoje daugumos darbdavių požiūris į įmonės veiklą prasideda ir baigiasi jos verslo rodiklių – pelningumo, kaštų minimizavimo analize.
Tiesa, negalima sakyti, kad valstybė absoliučiai nusišalino nuo profesinės rizikos vertinimo proceso. 2003 m. spalio 14 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos įstatymas, kurio 6 straipsnio 1 dalies 6 punktas numatė vienintelę su profesinės rizikos vertinimu susijusią Valstybinės darbo inspekcijos funkciją: “6) tikrina, ar darbdaviai identifikuoja pavojus, atlieka rizikos tyrimus ir vertinimą;” Ši Valstybinės darbo inspekcijos funkcija atliekant net ir lingvistinę jos analizę leidžia lengvai suvokti, kad Valstybinė darbo inspekcija gali tik formaliai patikrinti ar pas darbdavį vyko/vyksta profesinės rizikos nustatymo procesas, tai yra, ar darbdavys “identifikuoja pavojus”, “ar atlieka rizikos tyrimus”, “ar atlieka vertinimą”. Tačiau kokybiškai patikrinti, ar atliekamas realus vertinimas, Valstybinė darbo inspekcija nėra įgaliota ir nėra pajėgi. Kaip parodė praktika nagrinėjamose civilinėse bylose, Valstybinė darbo inspekcija pasitenkina darbdavio atsakymu, kad pastarasis atliko vertinimą ir rizikos nenustatyta. Tačiau kaip atliko tą vertinimą, ar nebuvo procedūrinių pažeidimų, darbo inspekcija neįgaliota aiškinitis ir to, žinoma, nedaro. Atsakydama į raštiškus užklausimus tokiose situacijose Valstybinė darbo inspekcija atsako, jog Valstybinė darbo inspekcija nėra licencijuotas subjektas, galintis vertinti profesinę riziką.
Taigi, net smalsu, kaip veikia sistema, kurioje visos vairalazdės perduotos kontroliuojamam asmeniui – darbdaviui, kuriam pačiam nustačius nepriimtiną riziką, ne tik reikėtų mokėti priemokas darbuotojams, bet ir iškiltų klausimas dėl jo veiklos nutraukimo. Natūralu, koks darbdavys netaupo ir negina savo interesų? Kiekvienas versliškai mąstantis darbdavys siekia optimizuoti savo kaštus, ir, kai valstybė pati jam suteikia teisę įsivertinti, ar jo darbuotojai dirba pavojingomis sąlygomis ar ne, ar jiems reikia mokėti “priedą už pavojingumą” ar ne, net neištartas skamba žodis “Ne”. Žinoma, nė vienas darbdavys tokio priedo neketina mokėti ir nemoka. Tuo tarpu darbuotojams sugebėjus iškelti ginčą šiuo klausimu, imama ieškoti visų įmanomų juridinių landų, siekiant apsiginti ir nemokėti jokio priedo, ginčijant, jog profesinės rizikos nėra.
Deja, sumaniam darbdaviui juridinių landų toli ieškoti nereikia. Kaip ir minėjome, Lietuvos Respublika, įgyvendindama 1989 m. birželio 12 d. Tarybos direktyvą 89/391/EEB praktiškai visą ją perrašė ir nusišalino ne tik nuo pavojingų darbų (profesinės rizikos) reglamentavimo ir monitoringo, tačiau, atidavusi jį į darbdavių rankas, nepasiliko jokio, nei blogo, nei gero, tiesiog jokio realaus mechanizmo, kaip galėtų sukontroliuoti darbdavį, ar jis tinkamai užtikrina konstitucinę darbuotojų teisę į saugias ir sveikas darbo sąlygas.
Direktyvos 9 straipsnio 1 dalies a punktas numato: “darbdavys pasirūpina rizikos darbuotojų saugai ir sveikatai rūšių, įskaitant tas, su kuriomis susiduria darbuotojų grupės, kurioms daro poveikį konkrečios rizikos rūšys, įvertinimu” (analogiškos nuostatos, įtvirtintos Lietuvos Respublikos Žmonių saugos darbe įstatymo  22 straipsniuosnyje, galiojo nuo 2000-10-16 iki 2003-07-15 ir Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos darbe įstatymo (toliau – Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas) 66, 67, 68 straipsniuose, galioja nuo 2003-07-15 iki dabar) įpareigoja darbdavį “pasirūpinti” rizikos vertinimu. Čia ir prasideda įdomybės kiekvienas “rūpestingas” darbdavys taip “pasirūpina” savo įmonėje esančios profesinės rizikos vertinimu, kad jos iš viso nelieka.
Šioje situacijoje kaltinti vien darbdavius būtų irgi neteisinga, nes jie natūraliai ieško naudos sau, siekia pelno, naudojasi kiekviena įstatymo spraga ar galimybe, o tokių sąmoningų darbdavių, kurie tikrai nuoširdžiai stengiasi darbuotojo labui, norėtų išsiaiškinti esamas rizikas, Lietuvoje tikrai reikia su žiburiu ieškoti. Šiuo atveju visa atsakomybė tenka įstatymų leidžiamajai ir vykdomajai valdžiai, kuri aplaidžiai perrašiusi ir  įgyvendinusi Direktyvą, įpareigojo verslininkus pačius “pasirūpinti” pas juos esančia rizika.

 Profesinės rizikos nustatymo realybė.

Pagrindinis šio straipsnio taikinys ir yra būtent mechanizmas, kaip darbdaviai “pasirūpina” įmonėse esančios rizikos įvertinimu. Čia įstatymų leidėjai parodė neregėtą išmintį – visą profesinės rizikos vertinimo procedūrą perdavė privačioms įmonėms (kaip pavyzdys UAB „Sabelija“, UAB “Baltic energy industries” ir k.t.), o sau nepasiliko net teisės, esant ginčo situacijai, atilkti kontrolinį atliktos profesinės rizikos patikrinimą. Valstybinė darbo inspekcija prie LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, turėdama didžiulį aparatą ir išteklius, yra palikta tik stebėtoju ir formaliu procedūrų prievaizdu, tačiau iš esmės negalinčiu vertinti atlikto profesinės rizikos vertinimo turinio ir kokybės, nes profesinės rizikos vertinimą daro sertifikuoti verslo subjektai, o Valstybinė darbo inspekcija ne tik nėra sertifikuota, bet jai net nesuteikta teisė prižiūrėti tokių sertifikuotų vertintojų veiklą.
Bet kurioje pasaulio valstybėje, atidavus valstybės funkciją į verslo rankas ir nepasilikus kontrolės mechanizmo, sunku būtų tikėtis objektyvaus rezultato, nes valstybinio reguliavimo (užtikrinti saugias ir sveikas darbo sąlygas) ir privataus verslo (siekti pelno) principai yra absoliučiai nesuderinami. Natūralu, kad verslininkai privalo parengti ir parduoti pirkėjui (darbdaviui) būtent pirkėjui reikalingą rezultatą. Joks darbdavys nesutiks mokėti pinigų už tai, kad atėjęs tikrinti profesinės rizikos konsultantas nesugeba taip interpretuoti atsakymų, kad būtų gautas reikiamas rezultatas, “pridengtos” esamos bėdos ir pan. Na o jei toks principingas vertintojas ir atsirastų, tai jo vertinimo rezultatai lieka tik pas darbdavį ir bematant užsakomas kitas, ne toks principingas vertintojas, kuris be skrupulų surašys tai, ko reikia darbdaviui, ir visai nebijos atsakomybės, nes tiesiog niekas nėra įgalus patikrinti ir sukritikuoti vertintojo pateiktų išvadų. Atitinkamai ilgainiui principingasis profesinės rizikos vertintojas yra arba priverstas išeiti iš rinkos, nes jo principingi atsakymai niekam nereikalingi, arba natūraliai paklūsta rinkos įstatymams….
Kaip rodo teismų praktika ir profesinių sąjungų patirtis nuo 2000-10-16, kai buvo pakoreguotas Žmonių saugos darbe įstatymas ir įvesti mūsų aptarti pakeitimai, rinkai buvo daugiau nei pakankamai laiko “apsivalyti” nuo principingų profesinės rizikos vertintojų. Todėl šiandien galime tvirtai konstatuoti problemos aktualumą ir aklavietę, į kurią, netinkamai pritaikius 1989 m. birželio 12 d. Tarybos direktyvą Nr. 89/391/EEB (su vėlesniu pakeitimu), pateko pavojingus darbus dirbantys Lietuvos piliečiai.
Atestatus, leidžiančius užsiimti profesinės rizikos vertinimu, išdavinėjo prieštaringai vertinta Valstybinė visuomenės sveikatos priežiūros tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos, vadovaudamasi labai lakonišku ir nekonkrečiu 2003 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. A1-223/V-792, kuriuo buvo patvirtinti “Mokymo ir atestavimo darbuotojų saugos ir sveikatos klausimais bendrieji nuostatai”, nustoję galioti 2012-01-01.
Norint gauti pažymėjimą užsiimti Psichosocialinio profesinės rizikos veiksnio tyrimu, pagal aukščiau minėtą įsakymą, buvo pateikiama tik deklaratyvi medžiaga – bendrovės įstatai, duomenys apie vadovaujančius asmenis, pažyma apie išklausytus kursus, duomenys apie dalyvavimą ankstesniuose projektuose, naudojamos įrangos aprašymas, lentelių ir klausimų pavyzdžiai, kurie bus naudojami vertinant riziką. Licencijavimo tvarka buvo pareikštinė, nes nebuvo ir nėra jokių realių kriterijų ar patikrinimo, kas galėtų pašalinti piktnaudžiavimo galimybes jau registravimo stadijoje.
Rengiant klausimynus rekomenduota remtis bent viena iš devynių 2005 m. rugpjūčio 24 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu Nr. V-669/A1-241 patvirtintuose “Psichosocialinių rizikos veiksnių tyrimo metodiniuose nurodymuose” nurodytų metodikų. Vėlgi, verslo subjektui “rekomenduojama” remtis, o žinant, kad metodika nėra griežtas dokumentas, o tik metodiniai nurodymai, akivaizdu, kad kiekvienas verslo subjektas yra laisvas ir nekontroliuojamas pasirengti tokią metodiką, kad pavojingą darbą dirbančio asmens atsakymus būtų galima interpretuoti labai plačiai. Pavyzdžiui, užduoti klausimą “Ar jūs buvote sužalotas darbe?” (esminis), kitą klausimą “Ką jūs galvojate apie perspektyvas darbe?”(ne esminis), dar vieną “Ką jūsų šeimos nariai mano apie Jūsų darbą?” (ne esminis), dar vieną “Ar Jūs pasikalbate su namiškiais apie darbą?” (ne esminis). Visi atsakymai įvertinami balais ir išvedamas vidurkis. Atitinkamai svarbus klausimas “atskiedžiamas” bereikšmiais klausimais, atsakymus į kuriuos galima daugiau ar mažiau prognozuoti ir gaunamas labai nereikšmingas rezultatas, o išvada – Psichosocialinio rizikos veiksnio darbovietėje – nėra!
Tiesa, optimizuojant viešojo administravimo subjektų, veikiančių visuomenės sveikatos srityje, valdymą, taupant ir racionaliau naudojant Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšas, Valstybinė visuomenės sveikatos priežiūros tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos reorganizuota ir nuo 2012-07-01 jos funkcijos perduotos teritoriniams visuomenės sveikatos centrams. O dar nuo 2012-01-01 panaikinus 2003 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymą “Dėl mokymo ir atestavimo darbuotojų saugos ir sveikatos klausimais bendrųjų nuostatų patvirtinimo“ Nr. A1-223/V-792 susidarė savotiškai keista teisės spraga – licencijos vertinti profesinę riziką nebeišduodamos ir jų nereikalaujama turėti, taigi profesinę riziką gali vertinti kiekvienas privatus verslo subjektas, asmeniškai manantis, kad jis turi pakankamai žinių šiam klausimui. Situacija atrodo katastrofiškai, nes iki šiol verslūs profesinės rizikos vertintojai, dangstęsi formalia licencija, nuo šiol galės tiesiog tiražuoti bevardžių įmonių vardu išduodamus formalius profesinės rizikos vertinimo dokumentus. Ironiška, tačiau nesant licencijavimo Valstybinė darbo inspekcija tampa lygiu žaidėju šioje rinkoje, tai yra formaliai ji gali lygiai taip pat vertinti profesinę riziką, kaip ir bet kuris ūkio subjektas. Išvadoms išsiskyrus, žinoma – ilgametis ginčas teismuose. Perspektyva ne kokia, bet vis geriau, nei buvo iki tol.
Nors ši profesinės rizikos vertinimo betvarkė galioja ir taikoma visiems profesinės rizikos veiksniams, mes labiausiai akcentuojame psichosocialinį rizikos veiksnį. Be psichosocialinio yra dar ir cheminis, fizikinis, biologinis, ergonominis ir fizinis veiksniai, tačiau pastarieji yra pakankamai materialūs, apčiuopiami ir sąlyginai nesunkiai patikrinami (prietaisų pagalba įvertinamas apšvietimas, vėjo greitis ir pan.). Tuo tarpu, nors ir paradoksalu, bet tik sąlyginai sunkiai užčiuopiamo psichosocialinio veiksnio pagalba įvertinama darbuotojo patiriama įtampa, stresas, kuris žmogų žaloja kartais net nepalyginamai smarkiau nei fizinis darbas. O išvada dar paradoksalesnė – nors iki šiol egzistuoja Vyriausybės patvirtintas pavojingų darbų sąrašas ir iki šiol jame yra 35 darbų kategorijos, tačiau realiai šis sąrašas yra bevertis, nes pavedus pačiam darbdaviui nustatinėti, ar jo darbuotojai dirbdami patiria psichosocialinę riziką, atsakymas visad tas pats – ne!

 Vienintelė viltis – teismas.

Sunku įsivaizduoti, kaip turi jaustis dori ir sąžiningai įstatymų besilaikantys Lietuvos Respublikos piliečiai, matydami aukso raidėmis pagrindiniame Lietuvos įstatyme – Lietuvos Respublikos Konstitucijoje – įrašytą garantiją dirbti “sveikomis ir saugiomis darbo sąlygomis”, tuo pat metu matydami, kad jų darbas yra pavojingais vis dar laikomų darbų sąraše (pavyzdžiui psichikos ligonių gydymas ir priežiūra) ir tuo pat metu girdėdami iš darbdavio komentarus, ir matydami darbdavio “parūpintus” rizikos vertinimus, teigiančius, kad darbas su pavojingais psichikos ligoniais, nuolat patiriant smurtą iš pacientų pusės, yra tolygus eiliniam kabinetiniam darbui ar kiemsargio darbui… Dar labiau orumą žemina faktas, kad nėra į ką kreiptis pagalbos, kaip ir minėjome, Valstybinė darbo inspekcija į darbdavio atliekamą profesinės rizikos vertinimą nesikiša, jei jis yra atliktas, tai yra, jei darbdavys pateikia savo ar samdytos bendrovės parašu patvirtintą lapą, esą profesinės rizikos veiksnių įmonėje nėra, o atsakymas iki šiol skambėdavo taip, kad valstybinė darbo inspekcija nėra sertifikuota atsakyti į tokius klausimus.
Pastebėtina, kad ši situacija ne tik savaime yra ydinga, bet ir neranda jokio atspindžio pagrindiniame Lietuvos darbo teisės šaltinyje – Lietuvos Respublikos darbo kodekse. Šiuo atveju artimiausias pagal prasmę yra DK 192 straipsnis, numatantis, kad: “Jeigu yra nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, už darbą tokiomis sąlygomis mokamas padidintas, palyginti su normaliomis sąlygomis, tarifinis atlygis. Konkretūs apmokėjimo dydžiai nustatomi kolektyvinėse ir darbo sutartyse” tačiau jame vartojama sąvoka – “nukrypimas nuo normalių darbo sąlygų” nėra vartojama nei Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme, nei profesinės rizikos nuostatuose. DK 192  straipsnio 2 dalis numato, kad: “Darbo sąlygų klasifikaciją ir sveikatai kenksmingų veiksnių leistinas koncentracijas bei lygius reglamentuoja įstatymai ir kiti norminiai teisės aktai.” Pastebėtina, kad jokių kriterijų psichosocialiniam rizikos veiksniui nustatyti teisės aktuose nėra. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakyme “Dėl psichosocialinių rizikos veiksnių tyrimo metodinių nurodymų patvirtinimo”nurodytose rekomenduojamose metodikose ne tik nėra nurodyta, ką reiškia nukrypimas nuo normalių darbo sąlygų, tačiau iš viso nėra aiškiai nurodomas kriterijus, kada psichosocialinis rizikos veiksnys yra, kada jo nėra, taigi taip paliekama laisvė darbdavio arba privačių bendrovių interpretacijoms.
Įvertinus visa tai, kas pasakyta, tikimybė, kad pavyktų nustatyti nukrypimą nuo normalių darbo sąlygų, kai visi svertai yra darbdavio rankose, švelniai tariant, yra labai maža. Be to, net jei ir būtų nustatytas nukrypimas nuo normalių darbo sąlygų, joks priedas vis viena automatiškai nebūtų mokamas (kaip buvo iki 2000-10-16), dėl jo reikėtų tartis kolektyvine arba darbo sutartimi. Ši perspektyva taip pat yra netoli utopijos ribos. Todėl net jeigu darbuotojui vis dėlto ir pavyktų įrodyti teorinę kategoriją – nukrypimą nuo normalių darbo sąlygų – tai būtų tik kelio pradžia. Vėl tektų be valstybės pagalbos vesti darybas su darbdaviu dėl priedo mokėjimo už darbą nukrypstant nuo normalių darbo sąlygų.
Štai čia galima bent truputį pasidžiaugti, kad šią nelygią darbuotojo ir darbdavio situaciją bent dalinai lygina teisminė valdžia. Įgyvendindama ne formalią tiesą, bet teisingumą, kaip tai aiškiai pasakyta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnyje, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. balandžio 4 d. nutartimi (civilinėje byloje Nr. 3K-7-83/2011), priimta išplėstinėje kolegijoje, žengė drąsų žingsnį. Lietuvos Aukščiausias teismas konstatavo, kad DK 192 straipsnio nuostata numato imperatyvią darbdavio pareigą mokėti priedą už darbą nukrypstant nuo normalių darbo sąlygų. Tai yra, jei darbdavys niekaip “nesusitaria” dėl priedo už darbą nukrypstant nuo normalių darbo sąlygų, tai laikoma teisės gauti teisingą atlyginimą už darbą pažeidimu. Atitinkamai Lietuvos Aukščiausias teismas priteisė priedą prie darbo užmokesčio, kuris galiojo pagal iki 2000-10-16 galiojusią Žmonių saugos darbe įstatymo redakciją. Taigi praktiškai mirusią DK 192 straipsnio 1 dalį Lietuvos Aukščiausias Teismas įgyvendinio ir taip užtikrino bent pavojingomis sąlygomis dirbančių žmonių orumą. Tokiu būdu viena problema – apmokėjimo už darbą nukrypstant nuo normalių darbo sąlygų, individualiu atveju buvo išspręsta.
Nors Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ir nėra teisminės valdžios dalis, tačiau įgyvendinant konstitucines žmogaus teises jo vaidmuo yra svarbiausias, nes būtent Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nubrėžia gaires visoms valdžios institucijoms (įstatymų leidžiamajai, vykdomajai ir teisminei valdžioms), kaip reiktų suprasti, aiškinti ir įgyvendinti vieną ar kitą teisę. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutarimu ir 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimu labai aiškiai ir suprantamai įtvirtinta, kad “pagal Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalį kiekvienas žmogus turi teisę inter alia turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti socialinę apsaugą nedarbo atveju”. “Konstitucinė teisė į tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas inter alia reiškia, kad kiekvienas darbuotojas turi teisę į tokias darbo sąlygas (darbo sąlygomis laikytina darbo aplinka, darbo pobūdis, darbo ir poilsio laikas, darbo priemonės ir kt.), kurios nedarytų neigiamo poveikio jo gyvybei, sveikatai, atitiktų saugumo ir higienos reikalavimus. Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią kiekvienas žmogus turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, suponuoja valstybės pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų sudarytos teisinės prielaidos įgyvendinti šią teisę; tai darydama valstybė kartu privalo nustatyti ir veiksmingus šios konstitucinės teisės įgyvendinimo kontrolės mechanizmus.”. Taigi Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas dar 2008 ir 2009  metais konstatavo, kad vien pagrindiniame įstatyme deklaruotos teisės yra bevertės, jei nėra sukuriamas veiksnimgas šios teisės įgyvendinimo kontrolės mechanizmas. Nagrinėjamu atveju kaip tik didžiausia problema ir yra faktinis veiksmingos kontrolės nebuvimas, nes nesant kontrolės, nėra ir realios galimybės garantuoti, kad teisė į saugias ir sveikas darbo sąlygas bus užtikrinta – viena be kito tiesiog negali egzistuoti. Kaip parodė praktika, darbuotojų teises į saugias ir sveikas darbo sąlygas palikus įgyvendinti darbdaviams, jomis tiesiog “psirūpinama” o darbuotojai formalių dokumentų pagalba “įtikinami”, jog jų darbo sąlygos yra saugios ir sveikos ir tik nedaugelis, akivaizdžiai pajutę neteisybę, šioje srityje išdrįsta ieškoti teisybės teismuose. Iš tikrųjų smagu, kad kai kuriais atvejais teismo pagalba teisybę surasti pavyksta, tačiau teisinė valstybė privalo funkcionuoti taip, kad piliečiui savo žmogaus teisių teisme įrodinėti nereikėtų, jas užtikrinti privalo valstybė.

Valstybė pagrindiniame įstatyme – Lietuvos Respublikos Konstitucijoje – skambiai užtikrinusi kiekvieno asmens teisę į saugias ir sveikas darbo sąlygas (Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalis), ciniškai paliko darbuotojus vienus nelygioje kovoje prieš darbdavį. Darbuotojai priversti stebėti, kaip anksčiau mokėti priedai už pavojingą darbą, kuris per dešimtį metų nėmaž nepasikeitė, nemokami, darbo sąlygos iš esmės tos pačios, o darbdavys be skrupulų “pasirūpina” reikiamos dokumentacijos buvimu, kuria užčiaupia burnas ne tik prieštarauti bandantiems darbuotojams, profesinės sąjungos aktyvistams, bet ir Valstybinei darbo inspekcijai, neturinčiai realios galios šią situaciją pakeisti.
Toks neatsakingas valstybės socialinis eksperimentas darbuotojų saugumo ir sveikatos sąskaita privalo būti nutrauktas.
Realizuojant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą tesię į saugias ir sveikas darbo sąlygas bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2008 m. balandžio 29 d. ir 2009 m. rugsėjo 2 d.  nutarimuose įtvirtintus principus, būtina sukurti veiksmingus šios konstitucinės teisės įgyvendinimo kontrolės mechanizmus:
Suteikti Valstybinei darbo inspekcijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos galias tikrinti darbdavio atliktą profesinės rizikos vertinimą ne tik formaliuoju aspektu (ar iš viso ji yra) tačiau ir materialiuoju aspektu (ar ji atspindi realią įmonės situaciją, ar buvo atlikta tinkamai).
Tam tikslui papildyti Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 6 straipsnio 1 dalį papildomu punktu: “ ) kilus ginčui, tarp darbdavio ir darbuotojų dėl profesinės rizikos vertinimo, atlieka kontrolinį profesinės rizikos vertinimą”.
Atitinkamai turi būti pagerintas Valstybinės darbo inspekcijos materialinis aprūpinimas, kad būtų įmanoma kvalifikuotai atlikti profesinės rizikos vertinimą.
Suvienodinti Lietuvos Respublikos teisės aktuose vartojamas sąvokas: DK 192 straipsnyje  vartojamą sąvoką “nukrypimas nuo normalių darbo sąlygų” ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakyme “Dėl profesinės rizikos vertinimo bendrųjų nuostatų patvirtinimo”[16] vartojamas sąvokas “priimtina rizika”, “nepriimtina rizika”, “toleruotina rizika”. Siūlytina pakoreguoti Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymą “Dėl profesinės rizikos vertinimo bendrųjų nuostatų patvirtinimo” nurodant, kad “nepriimtina rizika” ir “toleruotina rizika” yra “nukrypimas nuo normalių darbo sąlygų” DK.


Kalendorius

Rugpjūtis 2019
Pi An Tr Ke Pe Še Sek
29 30 31 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31 1
Apklausa
Ar pritartumėte idėjai dirbančius pensininkus atleisti nuo „Sodros“ įmokų?
Ar pritartumėte idėjai dirbančius pensininkus atleisti nuo „Sodros“ įmokų?
Pasirinkite atsakymą norėdami balsuoti!

Posakiai

Kas laikosi taisyklės darbą tikrinti mintimi, o mintį darbu tas negali klysti, o jeigu ir suklysta, tai greitai randa teisingą kelią. – J. V. Gėtė 


AKTUALU 

2019 METŲ DARBO IR POILSIO KALENDORIUS 

ĮSAKYMAS "DĖL METINIŲ VIDUTINIO MĖNESIO

DARBO DIENŲ IR  VIDUTINIO MĖNESIO DARBO VALANDŲ SKAIČIŲ

2019 METAIS PATVIRTINIMO"