2011 m. balandžio 7 d.
Šiuo metu, kai artėja sprendimų dėl pokyčių valstybiniame socialiniame draudime priėmimas, pensinio aprūpinimo klausimai Lietuvoje yra gana dažnai diskutuojami. Ruošiamasi daug ką keisti socialiniame draudime, reformuoti pensijų sistemą. Gandų apie numatomus pensijų sistemos pakeitimus sklando įvairių, visuomenėje tvyro nerimas - ko gi susilauksime. Toks susirūpinimas yra visiškai suprantamas, nes socialinio draudimo sistemos išmokos yra vienintelis pajamų šaltinis 600 tūkst. senatvės pensininkų ir dar daugeliui asmenų iš kitų socialinės rizikos grupių.

Kokia gi pensijų reforma galėtų ką nors pagelbėti bendroje deficitinėje socialinio draudimo sistemos situacijoje? Ar tikrai Lietuvoje tokios didelės pensijos ir vien tik pensijų sistemos „dosnumas“ lėmė „Sodros” deficitą? Kokios buvo kitos priežastys, kokia yra šalies ekonominės-finansinės krizės įtaka? Skelbiamos įvairios tiesos, renkami įvairūs argumentai savosioms tiesoms pagrįsti, oponentai rodo pirštais vieni į kitus, svaidomasi kaltinimais. Vienos tiesos nerandama, visos diskutuojančios pusės, kaip taisyklė, pasilieka prie savo nuomonės.

Tačiau diskusijos yra per daug yra politizuotos, per mažai remiamasi kiekybiniais vertinimais ir palyginimais, per mažai atlikta analitinių studijų (bent jau visuomenė jų nežino). Todėl pateikiu bent keletą šiek tiek esamą situaciją iliustruojančių skaičių. Manau, kad pateikti kai kurie palyginimai suteiks peno apmąstymams, individualiems pasigilinimams į šią problemą.

Sodros deficito priežastys

Šalyje formuojama nuomonė (ir praktiškai jau suformuota), kad „Sodros” deficitas atsirado dėl per didelio, nesavalaikio pensijų didinimo. Tai deklaruojama viešai iš aukštų tribūnų, tai tvirtina netgi kai kurie ekspertai. Daug kolegų ir politikų uždavus šį klausimą atsako vienareikšmiškai - taip, buvo didinama per daug, buvo nepagrįstai švaistomos „Sodros” lėšos. Tai galbūt Lietuvoje iš tikro yra mokamos labai dosnios pensijos? Ne, faktas yra tas, kad pensijos Lietuvoje yra pačios mažiausios lyginant jas su mokamomis kaimyninėse ES šalyse, nors Lietuvos ekonominis išsivystymas (bendrojo vidinio produkto dalis vienam gyventojui lyginant su Europos Sąjungos vidurkiu) skiriasi ne taip jau ženkliai. Bendri kaimyninių ES šalių gyventojų pensijų dydžiai pateikiami lentelėje (perskaičiuota litais). Palyginimams pateiktas ir vidutinis šalies darbo užmokestis (litais) ir (BVP) dalis procentais nuo ES-27 vidurkio.


     Pensija (vidutinė Lt)    Vidutinis atlyginimas Lt     BVP asmeniui(proc.,ES=100)
Lenkija      1492    2760    61
Čekija      1412    3263    82
Estija      1262    2725    64
Latvija      1050    2263    52
Lietuva      766    2080    55


Eurostat duomenys

Klausimas, ar tikrai mokamos pensijos sudaro didžiausią socialinio draudimo išlaidų dalį? Taip, didžiausią, taip yra ir visose kitose ES šalyse narėse. Tačiau Lietuvoje pensijoms skirta BVP dalis yra mažiausia tarp palyginamų šalių (išskyrus Latviją). Tiesa, iki krizės, augant ekonomikai, pensijos Lietuvoje buvo nuolat didinamos ir jos žymiai išaugo. Pensijas didinti Lietuvoje buvo būtina, nes pagal jų dydį buvome (kaip ir dabar esame) autsaideriais ne tik regione, bet ir beveik visoje Europos Sąjungoje. Tačiau tuo pat metu „Sodros” bendrųjų išlaidų dalis pensijoms, tarp jų ir senatvės pensijoms, mažėjo. Palyginame „Sodros” pensijoms skiriamų išlaidų pakitimus 2004- 2008 m. „Sodros” biudžete.

Dalis Sodros išlaidose(proc.)  
2004m.   
2005m.   
2006m.   
2007m.   
2008m.
Visoms pensijoms 72 70,7 67,1 65,7 63,1
Senatvės pensijoms 51 49,3 46,9 45,9 43,5

Taigi, nors pensijos ir buvo didinamos, žvelgiant bendrame „Sodros” išlaidų dinamikos kontekste pensininkai santykinai buvo skriaudžiami. Jiems skiriama išmokų dalis kasmet santykinai mažėjo. Ir ypač mažėjo senatvės pensininkams skiriama dalis. Tokios tendencijos atsirado dėl nesisteminio požiūrio, dėl nepakankamai pamatuoto politikų kišimosi į „Sodros” išmokas ir priešrinkiminio lenktyniavimo „dosnumu“. Pensijoms didinti iki padoresnio lygmens lėšos buvo nukreipiamos kitoms išmokoms. Ir nors pensijos buvo padidintos gana nemažai, jos vis tik išliko gana mažos. O jos būtų daugiau padidėjusios kad ir tuo atveju, jei atskaitymai į privačius pensinius fondus būtų buvę visiškai kompensuoti socialiniam draudimui iš valstybės biudžeto lėšų. Juk iš 3,6 mlrd. Lt pervestų į privačius fondus, Finansų ministerija „Sodrai” kompensavo tik 1,8 mlrd. Lt. Tokia dalimi buvo sumažintas solidarumas. Juk ir Valstybės kontrolė Valstybinio socialinio draudimo audito ataskaitoje pažymėjo, kad „solidarumo principas nerealizuojamas ta apimtimi, kuria dalis lėšų pervedama į pensijų kaupimo fondus, nes pensijų socialiniu draudimu apdrausti asmenys nevienodai prisideda prie pensijų socialinio draudimo lėšų kaupimo, kad būtų galima mokėti asmenims įstatymais numatytas išmokas.“ Įdomu, kad įvairaus rango politikams ir ekspertams kalbant apie socialinio draudimo reformą, apie Valstybės kontrolės išvadas beveik neužsimenama.

Dar daugiau - girdisi pasiūlymai, kad ir toliau numatoma solidarumą mažinti tuo pačiu dydžiu, tiktai modifikuoti įmokų į fondus mokos kompoziciją. Dėl tokio pakeitimo tiesiog bus tvirčiau įstatymiškai įteisinta tvarka, mažinanti pensininkams socialinio draudimo pensijoms skiriamas lėšas, ir tuo pažeidžianti jų lūkesčius mokėtomis įmokomis ir darbo stažu užsitikrintą įstatyminę teisę gauti didesnę pensiją. Ar papildomai kaupiamoji dalis tikrai ateityje padidins bendrą pensiją yra labai abejotina, nes yra daug argumentų abejonėms pagrįsti, bet detaliau tai pasiaiškini reikėtų atskiros apžvalgos.

Kodėl Lietuvoje pensijos tokios mažos

Žvelgiant plačiau, tikrosios mažų pensijų priežastys glūdi šalyje susiklosčiusioje makroekonominėje struktūroje. Lietuvoje darbo jėga yra labai pigi, jos kaina 55 proc. BVP, kai tuo tarpu Europos Sąjungos valstybių narių vidurkis yra 65 proc. O kaip tik darbo užmokesčio dalis pagrindinai sudaro „Sodros” pajamas. O kur dar vengimas mokėti įmokas, lėšų slėpimas (šešėlis), kur neigiama didelio nedarbo įtaka? Gaunasi, kad pensijoms tenkanti BVP dalis Lietuvoje yra tokia nedidelė, jog teišgalime mokėti mažiausias lyginant su kaimyninėmis ES šalimis pensijas. Ir netgi nelabai išgalime.

Taigi, susidaro priežasčių grandinė. Pirmiausia Lietuvos BVP (asmeniui, palyginamosiomis kainomis), yra vienas mažiausių ES. Tame mažame BVP darbo kainos dalis irgi taip pat labai maža - ji itin atsilieka nuo ES vidurkio. Natūralu, kad skaičiuojant nuo jos į socialinio draudimo fondą surenkama santykinai mažiausia lėšų. ES šalyse išlaidų pensijoms vidurkis svyruoja tarp 11-12 proc. BVP (skirtingais metais nežymiai kinta). Lietuvoje išlaidos pensijoms tesudaro tik 6-8 proc. BVP, jos padidėjimas 2009 metais iki 9 proc. daugiau buvo lemtas BVP sumažėjimo negu pensijų augimo.

Sodros dalis BVP     Sodros grafikas
Sodros dalis BVP Sodros grafikas
Dėl tokios nedidelės BVP skiriamos pensijoms dalies, pensijos Lietuvoje, lyginant su mokamomis kaimyninėse ES šalyse, išlieka santykinai mažos. Taigi, net gaudamas vieną mažiausių ES pensijų, Lietuvos pensininkas dabartinės valdžios yra kaltinamas, jog, būtent, dėl jam „nepamatuotai padidintos“ pensijos „Sodra” įkrito į duobę. Žinoma, pensijų 2008 metais nedidinant iš viso „Sodros” deficitas būtų mažesnis. Tačiau pensijas didinti buvo būtina, artėjanti krizė buvo menkai suvokiama. Netgi padidinus jos, palyginus su pensijomis kaimyninėse ES šalyse, liko mažiausiomis. Taigi paprastai kalbant - mažai pagaminame, už tai, kad pagaminama - pigiai užmokama, ir pinigų į socialinio draudimo fondą surenkama santykinai mažai, ypač pastaraisiais metais, kai išaugo nedarbas ir išsiplėtė šešėlinė ekonomika. Sekant šia logine grandine darosi nesunku suprasti, kad pagrindinės susidariusios krizinės situacijos priežastys didžiąja dalimi yra išorinės, lemtos bendrojo viso Lietuvos ūkio nuosmukio.

 

Socialinio draudimo sistemos griaunamieji veiksniai

Viena kilusių „Sodros” problemų priežasčių, neskaitant sumažėjusių įplaukų, yra išmokų sistemos išbalansavimas. Kodėl taip atsitiko, kad tapo galimi tokie pradinės „Sodros” išmokų sistemos iškraipymai, nepakankamai dėmesio kreipiant į pensijas, į nedirbančio senatvės pensininko padėtį? Pirmiausia tai lėmė bendras politinis fonas. Bėgant metams visai pamiršta, kad socialinio draudimo sistema buvo sukurta kaip savireguliuojanti sistema, kurioje reguliatoriaus vaidmenį vaidina draudžiamosios pajamos. Tokia sistema niekada negali bankrutuoti, ji gali lanksčiai prisitaikyti prie ekonominės situacijos. Pagrindinių sprendimų socialinio draudimo klausimais priėmimas turėjo vykti (ir pirmaisiais metais po sukūrimo buvo vykdomas) trišaliu principu „Sodros” taryboje. Tačiau ilgainiui „Sodros” Tarybos galios buvo visiškai sumenkintos, jos sprendimai tapo visiškai nereikšmingi, niekam nebūtini. Sprendimų priėmimas buvo pakeltas į aukštesnį lygmenį, centralizuotas, perduotas politikams ir taip prasidėjo jokiomis galimybių studijomis neparemtas lenktyniavimas „dosnumu“, sistemos iškraipymas, kuris itin prisidėjo prie „Sodros” deficito. Krizė smarkiai pagilino dalinai dirbtinai sukurtą deficitą. Tuo pačiu krizė labai ryškiai atskleidė to deficito atsiradimo priežastis.

Nors prie socialinio draudimo sistemos erozijos daug prisidėjo viskam vadovauti norintys neprofesionalūs politikai, sunku pervertinti kokią neigiamą įtaką šiems procesams turėjo galingas ideologinis Laisvosios rinkos instituto diriguojamas puolimas prieš „Sodrą”, prieš visus Lietuvos pensininkus. Kas galėtų suskaičiuoti, kiek pinigų buvo išleista neigiamo „Sodros” įvaizdžio formavimui, privačių fondų reklamai skelbiant jų „privalumus“. Dabar į tą chorą energingai įsijungė ir patys privatūs pensijų fondai. Rimtai mokslinei minčiai, pagrįstai diskusijai erdvės praktiškai nėra. Kažkaip keista, bet Lietuvoje ne Laisvosios rinkos instituto ideologiją pensijų klausimais palaikančią informaciją skleisti darosi sudėtinga.

Šiandien kai tenka kalbėtis su geriau į šį klausimą įsigilinusiais asmenimis, ypač jaunesniais, jie visi tvirtina esą įtikinti, jog jų karta socialinio draudimo pensijos jau negaus. O tai tiesiogiai skatina jaunesnius gyventojus nepasitikėti socialinio draudimo sistema, stengtis nemokėti įmokų, slėpti pajamas. Tai jau Laisvosios rinkos instituto propagandos rezultatas, ypatingai žalingas socialinio draudimo sistemai. Kai kas šiandien apdraustuosius valstybiniu socialiniu draudimu jau viešai tiesiog < a href=”http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/rjasinavicius-sodros-sistema-ant-musu-uzleista-kaip-maras.d?id=40963867&com=1”> vadina durneliais.

Taigi norint pakeisti susidariusią situaciją, pirmiausia reikia įveikti įvairiausiais būdais tautai įskiepytą nepasitikėjimą šalies socialinės apsaugos sistema. Šalies aukščiausia valdžia turėtų viešai visus užtikrinti, jog socialinio draudimo sistema tikrai išliks. Tokį išlikimą ir einamojo finansavimo sistemų įtvirtinimą skatina ir ES savo paskutinių metų pensijų reformas liečiančiuose dokumentuose. Manau, kad siekiant šio tikslo veiksmingu galėtų būti politiniu partijų Susitarimas socialinio draudimo sistemos įtvirtinimo ir perspektyvų klausimu. Tenka pripažinti, kad iki šiol labai svarbiame visai šaliai „Sodros” deficito suvaldymo procese nepakankamai aktyvūs ir principingi buvo ir socialiniai partneriai, nors jų nuopelnas, kad „Sodra” šiandien dar egzistuoja, yra tikrai didelis. Tačiau reikia pripažinti, kad socialinių partnerių teisinės galimybės aktyviau dalyvauti sprendimų priėmime buvo sumažintos tiek, kiek Vyriausybių buvo sumažinti „Sodros” trišalės tarybos įgaliojimai.

Ar socialinio draudimo reforma padidins pensijas?

Ar gali pensininkai tikėtis, kad jų pensijos didės? Arba kiek jos gali dar mažėti, jei kalbėtume vien apie „Sodros” potencialą, o ne apie skolintus pensijoms mokėti pinigus. Iš viso, ar nereikėtų valstybės äSodrai” skolintus pinigus vadinti valstybės parama, dotacija (krizės atveju ji gali būti didelė). Kitų valstybių praktikoje taip yra. Šiandien ir ES pensijų ideologai skatina valstybes „ieškoti kitų galimybių , nei darbo pajamų mokestis, pensijų sistemoms finansuoti arba būdų šioms sistemoms papildyti“. Dabar gi skolos aptarnavimas uždedamos Sodros biudžetui ir labai padidina jos valdymo išlaidas.

Visoje ES dėl krizės nukenčia ekonomikos augimas, užimtumas ir pensijos. Europos Sąjunga jai tenkantį pagalbos teikėjos vaidmenį imasi atlikti parengdama struktūrizuotą ekonomikos gaivinimo politiką, kuria būtų skatinamas į kokybę orientuotas ūkio augimas (tai galėtų būti daroma aktyvia darbo politika, profesiniu mokymu, investicijomis ir inovacijomis), naujų ir tinkamų darbo vietų kūrimas ir taip stabilizuodama einamojo finansavimo pensijų modelius. Ta kryptimi reiktų kreipti ir Lietuvos socialinio draudimo, pensijų reformą, nesusismulkinant ties didesnio efekto neduodančiais ir gal tik egzistuojančią sistemą komplikuojančiais klausimais. Juk niekas neįrodė, kuo esanti pensijų skaičiavimo sistema bloga, išskyrus pensijų skaičiavimui naudojamą apribojimą 5. Jį panaikinus dingtų ir „Sodros” „lubų“ (atlyginimo, nuo kurio įmokos būtų nemokamos) problema ir daugiau įmokėję tikrai gautų didesnes pensijas bei atsirastų geresnės paskatos mokėti socialinio draudimo įmokas ir nuo didesnio darbo užmokesčio. Dirbtas laikas (mokėtos įmokos), įmokų dydis gana gerai įvertinamas ir naudojant esamą formulę- bent jau ženklesnio pagerinimo kažkuri iš naujų siūlomų sistemų tikrai neduos. Ypač tiek efektyvaus pagerinimo, kad iš tikrųjų reikėtų keisti esamą sistemą. Daugumos besidominčių šia problema nuomone, vien skaičiavimo sistemų pakeitimo efektas tikrai bus neapčiuopiamas. Kaip ir iš „Sodros” struktūrinių pakeitimų, kurie, savaime suprantama, bus pastebimi, bet vargiai ar duos kažkiek didesnį efektą.

Taigi, Lietuvoje pensijos ypatingai mažos, norėtųsi, jog jos būtų didesnės. Kad tai įmanoma, rodo kaimyninių ES šalių pavyzdys. Tiesa, šiandien šalyje objektyvių galimybių joms didinti turimomis lėšomis metu nėra- Sodros biudžetas deficitinis, nedarbas didžiulis. O juk būtent dirbantieji savo įmokomis formuoja Sodros biudžetą. O paskutiniais „Eurostato” duomenimis, paskelbtais š,m. vasario 1 dieną, nedarbo lygis Lietuvoje buvo 18,3 proc. Aukštesnis nedarbas tarp ES valstybių-narių yra tiktai Ispanijoje - 20.6 proc. Netgi Latvijoje (18,2 proc.) ir Estijoje (16,2 proc.) jis yra mažesnis. Lietuva vidutinį ES nedarbą (9,6 proc.) viršija du kartus. Situacija tikrai prasta ir jei ji nepagerės, didesnių pensijų laukimas yra tiktai utopija.

Norėdama didinti (atstatyti buvusias) pensijas, valstybė turės skolintis, nors jau šiandien pagal pastarųjų dviejų metų skolinimosi tempus esame ES tarp skolinimosi lyderių. Suprantama- artėja rinkimai. Kaip suprantama ir tai, jog iš paskolų ilgai neišgyvensi. Ir svarbiausia, kad tos skolos lieka ne tik būsimai valdžiai- jos lieka šaliai, jų svoris palies kiekvieną Lietuvos gyventoją. Remiantis tik skolinimusi anksčiau ar vėliau ateis diena, kai pensijų iš viso nebus iš ko mokėti. Taigi, visų pirma reikia remtis savais ištekliais, tvarkyti ūkį, skatinti verslą, mažinti nedarbą, ieškoti kitų finansinių išteklių. Vien vidiniai struktūriniai socialinio draudimo sistemos pertvarkymai tikrai situacijos nepagerins. Tam blogu pavyzdžiu gali būti ir užimtumą didinti skirta reforma, kurios efektyvumo kol kas niekaip nesijaučia. Darant reformą buvo susikoncentruota ties darbo biržos sistema, nors visiems gerai suprantama, kad daugiausia už darbo vietų kūrimą atsakinga Ūkio ministerija. Tiesa, valstybė darbo vietų nekuria (nebent valstybiniame sektoriuje), bet ji turėtų siekti sudaryti tam prielaidas. Viena iš tokių prielaidų masinio nedarbo metu turėtų būti suaugusiųjų mokymas, permokymas. ES, apibendrindama ekonominės krizės socialines pasekmes, kaip teigiamą pavyzdį pažymėjo Švedijos patirtį iš 90-ųjų metų krizės, kai ji suaugusių mokymui teikė ypatingai didelį vaidmenį. Netgi suaugusių mokymas, nekreipiant ypatingo dėmesio į įsidarbinimo po apmokymo rodiklį, netgi humanitarinių disciplinų dėstymas žemą išsilavinimą turintiems asmenims buvo pripažintas kaip socialiai teisingas veiksmas. Kaipgi elgiasi Lietuvos Vyriausybė? Ji panaikina darbo rinkos mokymo tarnybą su visais jos padaliniais. Panaikina drastiškai, atleisdama visus ten dirbusius, net aukštai kvalifikuotus specialistus- dėstytojus, psichologus, mokymo programų kūrėjus, nesudarant sąlygų juos panaudoti naujoms, užgriuvusios krizės pagimdytoms problemoms spręsti. Žinoma, kažkiek lėšų buvo sutaupyta. O kiek bus prarasta, matysime ateityje. Juk kažkada ateis laikas aukštai sėdintiems pareigūnams suprasti, jog jaunuolių mokymas profesijos ir suaugusiųjų mokymas, perkvalifikavimas yra ne vienas ir tas pats procesas. Darbo biržos buvo perorganizuotos ne taip drastiškai, tik ir šiandien neaišku, kuo naujai suformuota sistema yra efektyvesnė.

Darbo biržos „patirtį“ teko paminėti baiminantis, kad ir „Sodros” reforma nepasuktu panašiu keliu. Bus pakeista skaičiavimo formulė, perstumdyta išmokų sistema, apgriauta „Sodros” (tarp kito gana gerai sukurta) struktūra. O kas iš to pensininkui? Jo poreikius patenkinti galėtų tiktai esminių šalies ūkio klausimų sprendimas- užimtumo didinimas, šešėlio mažinimas, į kokybę orientuotas viso šalies ūkio gaivinimas. Kompleksiškai nesprendžiant šių klausimų numatoma reforma iš anksto yra pasmerkta ir Lietuva dar ilgam pasiliks mažiausių pensijų šalimi. Ypač jei dar numatoma ir toliau pervedinėti lėšas privatiems kaupiamiesiems fondams atimant jas iš šiandieninių pensininkų.

Kur padėti kablelį antroje antraštės dalyje, tegul nuspręs skaitytojas. Šis iš antikos atkeliavęs kablelio vietos sureikšminimas atgijo atmintyje sekant priešreformines diskusijas, vykstančias dažnai tik dėl socialinio draudimo sistemos nesupratimo, dėl numatomų pakeitimų nelogiškumo o kartais netgi dėl tų pasiūlymų žalingumo tiek pensininkui, tiek visai šaliai.

Vytas Žiūkas, socialinių mokslų daktaras

DELFI

Kalendorius

Birželis 2019
Pi An Tr Ke Pe Še Sek
27 28 29 30 31 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
Apklausa
Ar tikite, kad Darbo Taryba Jūsų įmonėje išrinkta demokratiškai ir turės žmonių pasikėjimą ar bus tik darbdavio instrumentas imituojant demokratiją?
Ar tikite, kad Darbo Taryba Jūsų įmonėje išrinkta demokratiškai ir turės žmonių pasikėjimą ar bus tik darbdavio instrumentas imituojant demokratiją?
Pasirinkite atsakymą norėdami balsuoti!

Posakiai

Kas laikosi taisyklės darbą tikrinti mintimi, o mintį darbu tas negali klysti, o jeigu ir suklysta, tai greitai randa teisingą kelią. – J. V. Gėtė 


AKTUALU 

2019 METŲ DARBO IR POILSIO KALENDORIUS 

ĮSAKYMAS "DĖL METINIŲ VIDUTINIO MĖNESIO

DARBO DIENŲ IR  VIDUTINIO MĖNESIO DARBO VALANDŲ SKAIČIŲ

2019 METAIS PATVIRTINIMO"